1. Kai puoselėju savo nerimą, mąstydamas kas būtų, jeigu atsitiktų blogai, kas būtų, jeigu žmonės mane laikytų nedoru, kas būtų, jeigu aš dėl kvailo elgesio blogai pasirodyčiau, ir panašūs kas būtų, tai visada sau galiu pasakyti, kaip rekomenduoja Albertas Lazarusas, taigi kas būtų, jei šie dalykai atsitiktų patys ar aš juos prisikviesčiau? Savo nerimą ir paniką pakeičiu rūpesčiu, gailesčiu ir frustracija. Tai padaręs pastebiu, kad dauguma šių „siaubingų“ dalykų niekada neatsitiks. Jei kurie nors atsitiktų, galėsiu juos įveikti, su jais susidoroti, juos pataisyti arba prisitaikyti ir gyventi, gal ne tokį laimingą gyvenimą, bet tikrai ne apgailėtiną. Gyvenimas yra kaip greitas kreditas, reikia mokėti jį pasiimti laiku ir suvaldyti.
2. Kai sau sužadinu katastrofiškas mintis apie tai, kas galėtų būti, įsivaizduoju blogiausią variantą ir numanau, kad tai bus labai blogai. Tačiau randu būdus, kaip su tuo susitvarkyti, o man vis dar lieka nemažai žmogiškos laimės. Galvojimas, kad negalėsiu susidoroti su nesėkme, jeigu ji kada nors atsitiks, man tiktai apsunkins įveikti nesėkmę.
3. Kai aš galvoju apie „siaubingus“ kas būtų, prisimenu protingą Marko Tveno pasakymą: „Mano gyvenimas buvo pripildytas siaubingų nesėkmių, kurių dauguma niekada neatsitiko.
4. Prisimenu daugybę žmonių, kuriuos buvo apsėdusios nelaimės — raupsai, vėžys, aklumas, kurtumas, paralyžius ir t. t. — bet jie gyveno produktyvų ir laimingą gyvenimą. Nelaimės nugali tuos žmones, kurie leidžiasi nugalimi. Bet ne visi!
5. Kai sau įkyriu su nuolatiniais kas būtų, galiu save įtikinti, kad įveiksiu didžiausius sunkumus, tačiau reikia realiai pamąstyti, kokia tikimybė, kad ta skaudi nelaimė įvyks. Paprastai tikimybė menka.
Įdomioji psichologija 