Įdomioji psichologija


Parašykite komentarą

Kaip nuraminti bauginančias mintis apie ateitį? (tęsinys)

6. Taip pat kokia tikimybė, kad rimtos nesėkmės — nepasisekęs verslas, mane atstums mėgiami žmonės — tęsis amžinai ar be galo pasikartos? Nerimta, todėl geriau savęs negraužti sukant galvą, kaip ir kada tai įvyks.

7. Praktiškai niekas nesitęsia amžinai, net ir nerimas bei panika, žinoma, jei aš savęs negąsdinsiu.

8. Yra daug blogų dalykų, todėl, kad aš nenoriu, kad jie man atsitiktų. Net įvyksta katastrofos — karai, žemės drebėjimai, badas, masinės žudynės, kankinimai. Bet gana retai! Jau geriau nesikankinsiu ir nesirūpinsiu katastrofomis. Yra persų pasakymas: „Baisėjausi pametęs savo batus, kol pamačiau žmogų be kojų“.

9. Kai jaučiu rimtą nerimą ir perdėtą rūpestį dėl dalykų, kurie vyksta ar įvyks ne taip kaip aš noriu, turėčiau apsimesti, kad turiu kelias iracionalias mintis, kuriose glūdi žūtbūtiniai norai, poreikiai ir reikalavimai ir yra galimybė, kad šis poreikis nebus patenkintas. Turiu rasti šį reikalavimą ir jį pakeisti pageidavimu ar noru.

10. Kiek galėdamas džiaugsiuosi dabartimi ir pasiruošiu džiaugtis ateitimi. Didele dalimi kontroliuoju savo reakcijas į būsimus įvykius, bet negaliu valdyti pačios ateities. Kuo primygtiniau stengsiuosi ją kontroliuoti, tuo labiau ji mane suries į nagą.

11. Kada jaudinsiuosi dėl to, kas bus, jei tai atsitiks, tai stengsiuosi įsivaizduoti, ką praktiškai galėčiau padaryti, jeigu tai įvyktų.

12. Jeigu suklystu ar aplinkybės atsisuka prieš mane, prisiminsiu, kad beveik visada po kurio laiko viskas pasikeičia.

13. Kai sakau „negaliu to padaryti“ dabartyje ar ateityje, suprantu, kad tai yra ne toks sunkus, kiek išpūstas negalėjimas. „Negaliu to padaryti“ gali mane priversti negalėti. Daug geriau sakyti „galiu išmokti, kaip tai daroma“!

14. Kelias į pragarą grįstas dogmatiškumu ir žūtbūtinumais, bet ne tikėtinumu ar viltimi. Nepajudinamas laukimas iš kitų ir savęs „gero“ elgesio sukelia manyje „siaubus“.

15. Galvoje laikyk troškimus ir tikslus. Nesispyriok, kad jie privalo būti išpildyti. Kukliai stenkis, kad jie išsipildytų.

ateitis

Reklama


Parašykite komentarą

Kaip nuraminti bauginančias mintis apie ateitį?

1. Kai puoselėju savo nerimą, mąstydamas kas būtų, jeigu atsitiktų blogai, kas būtų, jeigu žmonės mane laikytų nedoru, kas būtų, jeigu aš dėl kvailo elgesio blogai pasirodyčiau, ir panašūs kas būtų, tai visada sau galiu pasakyti, kaip rekomenduoja Albertas Lazarusas, taigi kas būtų, jei šie dalykai atsitiktų patys ar aš juos prisikviesčiau? Savo nerimą ir paniką pakeičiu rūpesčiu, gailesčiu ir frustracija. Tai padaręs pastebiu, kad dauguma šių „siaubingų“ dalykų niekada neatsitiks. Jei kurie nors atsitiktų, galėsiu juos įveikti, su jais susidoroti, juos pataisyti arba prisitaikyti ir gyventi, gal ne tokį laimingą gyvenimą, bet tikrai ne apgailėtiną. Gyvenimas yra kaip greitas kreditas, reikia mokėti jį pasiimti laiku ir suvaldyti.

2. Kai sau sužadinu katastrofiškas mintis apie tai, kas galėtų būti, įsivaizduoju blogiausią variantą ir numanau, kad tai bus labai blogai. Tačiau randu būdus, kaip su tuo susitvarkyti, o man vis dar lieka nemažai žmogiškos laimės. Galvojimas, kad negalėsiu susidoroti su nesėkme, jeigu ji kada nors atsitiks, man tiktai apsunkins įveikti nesėkmę.

3. Kai aš galvoju apie „siaubingus“ kas būtų, prisimenu protingą Marko Tveno pasakymą: „Mano gyvenimas buvo pripildytas siaubingų nesėkmių, kurių dauguma niekada neatsitiko.

4. Prisimenu daugybę žmonių, kuriuos buvo apsėdusios nelaimės — raupsai, vėžys, aklumas, kurtumas, paralyžius ir t. t. — bet jie gyveno produktyvų ir laimingą gyvenimą. Nelaimės nugali tuos žmones, kurie leidžiasi nugalimi. Bet ne visi!

5. Kai sau įkyriu su nuolatiniais kas būtų, galiu save įtikinti, kad įveiksiu didžiausius sunkumus, tačiau reikia realiai pamąstyti, kokia tikimybė, kad ta skaudi nelaimė įvyks. Paprastai tikimybė menka.

ateitis